- lopa
- lópa sf. (1), lopà (2)
1. K.Būg, Ds, Švnč šunies, katės, lapės ir kt. letena: Lapė daužėsi lopa į krūtinę savo žodžių nuoširdumui įrodyti (ps.) rš. Vilkas kap stversis lópom – ir užsikabino Vrn. [Katė] nugries lopele nuo stalo ir nuneša Onutei valgyt TDrIV194(Prng). ^ Lopa eina, ragu ėda, trumpi rūbai (žąsis) Sim, Ss.
2. prk. žmogaus rankos, kojos plaštaka: Jis paėmė savo sūnų už lopelės, ir jiedu nuėjo į darbininkų klubą rš.
3. rąstas atspirti atramai, su kuria paremiama iškrypusi siena: Lõpos – pėdžių atramos Dv.
4. lentelė su kuoliuku, prikalama prie sienos metamiems siūlams užkabinti: Prikalk lõpą prie sienos – einame mesti Vlk.
◊ į lõpą pùlti (puolinė́ti) Krš nuolankiai prašyti, žemintis: Nė vienai mergai nepuolinėjo į lopą: jei nori, eik už manęs, – sakė, – jei nenori, žinokis Žem. Gausi pulti į lopą Krkl.žąsiẽs lõpos bot. puriena lukšta (Caltha palustris): Jonai, eik pievon ir prirauk man žąsies lopų [vočiai gydyti] Lz.
Dictionary of the Lithuanian Language.